Pokalbis su architektais Tumu Mazūru ir Giedriumi Stogiu apie „Baltą lapą“

Su „Balto lapo“ architektais Tumu Mazūru ir Giedriumi Stogiu (Unitectus) kalbamės apie tai, kuo ypatingas projekto rajonas Naujamiestis ir kaip gerojo miesto praktikos buvo pritaikytos projektuojant „Baltą lapą“. Po pokalbio dar kurį laiką diskutuojame apie architektūros svarbą žmogaus gyvenime, Open House Vilnius atviros architektūros savaitgalį, kurio vienas iš organizatorių yra Giedrius, bei apie didėjantį vilniečių apetitą gerai architektūrai. Kartu tikimės, kad „Baltas lapas“ pateisins miestiečių lūkesčius.

 Koks, jūsų nuomone, miestas yra geras miestas iš architektūrinės, urbanistinės pusės?

Tumas: Man atrodo, kad dideli miestai, pavyzdžiui, Barselona, kur vien namai namai namai namai, šiurpoki, pernelyg tiršti, nėra draugiški žmogui. Geras miestas turėtų būti įvairesnis, su įsiterpiančiais parkais ar kitais urbanistiniais sprendimais.

Tuomet Vilnius, kaip miestas, yra geras?

Tumas: Vilnius, kaip miestas, iš principo yra geras, tik gal truputį per retas, išskydęs. Labai daug laisvų erdvių, net vaikai, septynių–aštuonių metų amžiaus pastebi, kad miestas neįprastai žalias. Tai, turbūt, skamba kaip pagyrimas Vilniui. Bet tas žalumas vietomis yra nevaldomas. Nors tai, kad mieste yra miškelių gal savotiškai ir žavu, įneša natūralumo.

Giedrius: O labai patinka Ryga. Senamiestis – be automobilių, aplink jį sukurta žalia zona ir toliau naujamiestis, turintis savo veidą – secesinio stiliaus pastatų, generuojantis, kaip ir senamiestis, lankytojų ir turistų srautą, tapęs Rygos vizitine kortele. Ir pas mus galėjo taip būti, bet naujamiesčio planas nebuvo iki galo įgyvendintas, todėl jis liko kiek pabiręs.

Kuo, Jūsų nuomone, ypatingas „Balto lapo“ rajonas – Naujamiestis?

Tumas: Naujamiestis, mano manymu, yra puiki vieta, numeris vienas po Senamiesčio. Jeigu negali sau leisti namų Senamiestyje, Naujamiestis yra labai geras variantas tiek senoviniuose pastatuose, tiek loftuose, tiek naujuose kvartaluose. Tik į naudą, kad tokiose vietose kaip „Balto lapo“, išnyksta dykvietės, atsiranda gyvenami kvartalai. Tokių rajonų senieji gyventojai linkę priešintis naujoms statyboms, nes jiems užstojamas vaizdas, išnyksta laisva vieta automobiliams statyti, tačiau iš tiesų taip sumažinami tamsūs miesto plotai, mažinamas nusikalstamumas. Iš Naujamiesčio taip pat turėtų išnykti ir įvairios pramoninės zonos, smulkios gamyklėlės, automobilių servisai, nes visa tai – griuvėsiai. Yra užrašas kažkur Vilniuje – Vilnius full of space. Labai teisingas pastebėjimas.

Taigi miesto vystymasis yra puiku, nuostabu. Ir eina išvien su miesto strategų vizijomis, kad miestą reikia tankinti. Miesto centro plotai, kurie yra įsisavinami, ypač Naujamiestis, Stoties rajonas – labai perspektyvūs. Tik būtų gerai, kad jie nepasidarytų labai prestižiniai, kad namus čia galėtų įsigyti jauni žmonės, šeimos. Manau, kad EIKA butus tokie žmonės ir įsigyja.

Giedrius: Naujamiestis turbūt geriausia vieta gyventi mieste. Čia stotis, Vingio parkas, arti centras, Senamiestis. Naujamiesčiui pritrūko, kad jis būtų užbaigtas taip, kaip buvo suplanuota. Jis dažnai kritikuojamas dėl tiesių gatvių, kad jos nėra jaukios, kaip Senamiestyje, kur jos visos skirtingos, kaip lapo gyslos, išsišakojusios į visas puses. Bet manau, kad numatant viešąsias erdves ir projektuojant kvartalus kompleksiškai, galima priimti sprendimus, leidžiančius  sukurti erdves, kur žmonėms gera gyventi ir patogu judėti. Taip pat svarbu, kad būtų komercinių patalpų pirmuose aukštuose, nes jos generuoja papildomą gyvybę, veiksmą savaitgaliais, žmonės ir gyvena, ir leidžia laiką ten pat. Naujamiestis tam turi visas galimybes.

Koks yra „Balto lapo“ konceptas? Kaip jis įsilieja į miestą, kaip sąveikauja su žmonėmis?

Giedrius: Projektuodami norėjome sukurti perimetrinį kvartalo užstatymą, skirtingus pastatus, skirtingus charakterius, skirtingas medžiagas. To siekėme atsižvelgdami į aplinką. Aplinkui būdingas Senamiesčio perimetrinis užstatymas, tačiau kiekvienas pastatas turi savo stilių, fasadą. Netgi šalia, kitoje Šaltinių gatvės pusėje, yra senovinės miesto vilos, jos visos skirtingos, nors, greičiausiai, projektuotos to paties žmogaus. Kadangi anksčiau „Balto lapo“ vietoje nieko ypatingo nebuvo, tiesiog gamykla, norėjome visa tai pasiekti šiuolaikinėmis architektūros priemonėmis.

Kitas kvartalo aspektas – perimetrinio užstatymo viduje esančios viešosios erdvės. Nauja idėja – kvartalo viduje sukurti viešas erdves ir miestui, ne tik gyventojams. Manau, kad tai yra svarbu, nes įprastai, nors pastatomi ištisi kvartalai, miestas, jo gyventojai nėra pakviečiami užsukti, bendruomenės tampa labai uždaros. Viešas skveras numatomas J. Jablonskio gatvelės gale, į jį bus galima patekti ir pro Aguonų bei Mindaugo gatves. Bus suformuotas vidinių gatvelių tinklas, kur smagu pasivaikščioti, galima kirsti kampą, susitikti su draugais.

Tumas: Džiugu, kad pavyko palikti ir autentiško Naujamiesčio. Rekonstruosime ir į kvartalą integruosime Aguonų gatvės 17 pastatą. Tokiu būdu žmonės galės gyventi atnaujintame, ekonomiškame būste, tačiau ryšyje su senamiesčiu.

Kokie įspūdžiai iš bendradarbiavimo su EIKA?

Tumas: Patys geriausi, ką aš daugiau galiu dabar pasakyti? (Visi juokiamės). Buvo visko. Prie kiekvieno užsakovo turi priprasti, užsitarnauti pasitikėjimą. Manau, kad mums tai pavyko. Mums kaip architektams visuomet tenka atsakomybė išlaikyti atsvarą užsakovui, kuris suinteresuotas ekonomine nauda, ir statybininkui, kuris suinteresuotas efektyviomis statybomis, todėl svarbu išlaikyti savo principus siekiant architektūrinės kokybės. Šis santykis labai svarbus ir jį išlaikyti tikrai pavyko. Gerai, kad EIKA turi kokybės kontrolę, garantinę tarnybą, žinai, kad EIKA buvo vakar, yra šiandien ir bus rytoj, todėl gali būti tikras, kad projektas bus kokybiškas.

Giedrius: Pradžioje tiek mes, tiek EIKA stengėmės išlaikyti savo reikalavimus ir principus, ir manau, kad tiek viena, tiek kita pusė pasiekė savo. Bendradarbiavimą vertinu gerai, ypač man paliko įspūdį darbas su EIKA inžinieriais, jie tikrai išmano savo darbą ir pasiūlo nestandartinių sprendimų. Reikia suprasti, kad pastatas yra ne vien architektūra, bet taip pat inžineriniai sprendimai, konstruktyvas, interjeras.

Pabaigai asmeninis klausimas apie tai, ar turite labiausiai patinkantį pastatą.

Giedrius: Su naujais pastatais yra taip, kad jie ne visada pataiko į miesto charakterį, nes yra noras išsiskirti, dominuoti. Vilniuje puikus pavyzdys yra A. Ambraso projektuota Swedbank būstinė, kurią ir dabar būtų sunku pranokti ir kokybės, ir viešųjų erdvių prasme. Gera architektūra, kai reaguojama į aplinką, į užsakovo norus, į medžiagų parinkimą, kokybę ir kuriama pridėtinė vertė miestui, šiuo atveju, viešąja erdve – terasa.

Tumas: Pastatas pats vienas gali būti labai geras arba labai blogas, o kai į jį žiūri kontekste, jis gali labai pasikeisti. Tad apie architektūrą reikėtų kalbėti ne kaip apie  pastatą, o kaip apie kvartalą ar net miestą, miesto dalį. Pavyzdžiui, jeigu dauguma pastatų yra panašūs, o vienas visiškai kitoks, jis gali atrodyti labai iškritęs iš konteksto, arba kaip tik savo kontrastu labai tikti prie aplinkos.

Iš miestų man labai didelį įspūdį paliko Briugė, senoji miesto dalis, kur upė nuseko, laivyba nustojo, tačiau atėjus XIX amžiaus miestų vystymuisi, jos neišgriovė. Visi kiti pramoniniai centrai, milanai, barselonos šlavė viską, statė didžiulius daugiaaukščių kvartalus, ten vyravo industrija, fabrikai, rūko kaminai, liejo plieną. O Briugės centras liko labai įdomus, žmogiško mastelio, kupinas architektūrinės įvairovės, gatvelės siauros, prasilenkti vos įmanoma, bet žmonės ten laimingi gyvena, visiems viskas ten gerai.

Iš šiuolaikinių miestų, La Defense rajone Paryžiuje yra ypatinga aura, nors, atrodo, tiesiog pristatyta stiklinių dėžučių su taburete gale. Žiūrint į atskirus pastatus, visi atrodo panašūs, tokių dėžučių, kiaušinių ir ovalų pas mus irgi yra, jie nei labai geri, nei labai blogi. Tačiau vaikščiodamas po šį kvartalą jauti, kad kažkas čia yra teisinga. Kaip tai suplanuoti, suprojektuoti? Gali būti tik intuicija ar sutapimas.