Atsispyręs nuo dugno

Fotografė: Greta Gedminaitė

Stilistė: Akvilė Jančauskaitė

Makiažas: Lilija Ustin

Gyvenimas ne padėjo, o tiesiog nutėškė jam baltą lapą, kad viską pradėtų iš naujo. Net mokytis valytis dantis, nors Vilniaus naktinio klubo „Matérialiste“ direktoriui MATUI PUODŽIŪNUI (32 m.) dieną buvo 21-eri. Keista girdėti, bet šis jaunas vyras sako, kad būtent nuo tos akimirkos, kai po nesėkmingo šuolio gulėjo baseino dugne paralyžiuotas, jam pradėjo sektis.

„Praėjo 10 metų nuo lemtingos rugpjūčio 5-osios, bet, jei taip galima sakyti, jaučiu didelį malonumą apie tai pasakodamas. Pats į savo istoriją žvelgiu su šiokiu tokiu sarkazmu. Stuburo slankstelių lūžiai – gana dažna jaunų žmonių trauma, ir kalbėdamas apie tai noriu perspėti, kad žmonės geriau pasimokytų iš mano istorijos, o ne patirtų tai savo kailiu. Bet… niekas nepasimoko. Net mano artimi draugai užsimiršta ir neria į ekstremalius nuotykius.“

Matai, o ką žmonės pamiršta išgirdę jūsų istoriją – pramogaukite atsargiai, būkite atidūs aplinkai?

Būtent. Bet aš ir pats kartais užsimirštu. Protas – vienas gudriausių žmogaus įrankių. Jis kažkodėl sudėliotas taip, kad savisaugos instinktas įsijungia tik įtampos momentais. Noriu būti kaip visi, todėl negyvenu budėjimo režimu ir nesijaučiu porcelianiniu puodeliu, kuriam, jei ką, vėl gali blogai baigtis.

Norite pasakyti, kad net ir pakilęs iš lovos – o galėjote ir nepakilti, leidotės į vieną kitą avantiūrą?

Tai žinoma. Kai tave supa žmonės, mokantys mėgautis gyvenimu, užsiimantys ekstremaliu sportu, pats užsikrėti tokia nuotaika. Pavyzdžiui, kartą raižėme Lenkijos miškus keturračiais, aš sėdėjau motociklininkui už nugaros. Viskas vos nesibaigė liūdnai. Tačiau noras džiaugtis gyvenimu yra žymiai stipresnis už baimę. Dvejus metus praleidau ligoninėse. O jose net nevaikštantys po avarijų motociklininkai toliau planuoja, kaip susimontuos, patobulins transporto priemonę, kaip vėl skries.

Sakyčiau, net mano darbas yra savotiška avantiūra. Naktinis darbas, stresas, mažai miego, kartais – kelias paras iš eilės.  Su savo fizinėmis galimybėmis neturėčiau taip savęs alinti.  Bet mano veikla man teikia malonumą.

Nusikelkime į 2008-ųjų rugpjūčio 5-ąją, pirmadienį. Jūs – tarptautinės komunikacijos studentas, pagal jaunimo programą išvykęs dirbti prie vandenyno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kas gali būti nuostabiau. Tądien po darbo galėjote atsisakyti kvietimo į vakarėlį?

Tą naktį pamenu labai aiškiai. Po mokslų ir darbų studentai visada susigalvoja ką nors įdomaus. Ten populiaru gyventi dideliuose namuose, po 15–20 studentų. Vadinasi, tai pas vienus, tai pas kitus visada vyksta vakarėliai. Keli namai dalijasi baseinu, o kad neturėtų konfliktų su kaimynais, vakarėliuose muzika neskamba, baseino šviesos išjungtos.

Atvykstame su draugais apie pirmą valandą nakties. Maudytis neketinau, bet juk nesėdėsi ant baseino krašto vienas. Atmosfera puiki, tad sugalvojau prisijungti. Naktį baseinas be šviesų – tarsi juoda dėmė. Nužiūrėjau, kad kairiau žmonių mažiau, ir šokau. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo negiliausia baseino dalis, vos pusmetris vandens.

Pirmą sekundę pagalvojau, kad susilaužiau kaklą, nes atsitrenkiau į dugną. Kita mintis – ne kaip gelbėtis, o tai, kad dabar paskambins mano tėvams ir pasakys, kad nuskendau baseine – tokia neviltis. Baseine, o ne vandenyne, kuris visada neramus ir banguotas! Nurijau gurkšnį vandens. Draugai mane atsargiai apvertė. Sakau: „Padėkit – susilaužiau kaklą“. Labai gerai, kad dauguma susirinkusiųjų – banglentininkai, jie susidūrę su tokiomis traumomis. Jie pakišo po manimi banglentę ir taip mane iškėlė iš baseino. Jei draugai mane būtų paėmę ant rankų, galvos svoris būtų nutraukęs stuburo kanalą. Dar girdėjau pasiūlymų nešti mane namo, neva, išsimiegosiu ir rytą pabusiu puikios savijautos. Sąmonė trūkinėjo, bet sugebėjau pasakyti, kad man tikrai reikia pagalbos.

Dabar sakau, kad nuo to iškėlimo iš baseino momento man pradėjo sektis ir sekasi iki šiol (šypsosi). Netoliese buvo ugniagesių būstinė. Pirmas skambutis jiems, šie iškvietė greitąją. Automobiliu iki ligoninės būtų tekę važiuoti 300 kilometrų, sraigtasparniu mane nugabeno per 20 minučių. Buvo brangi kiekviena minutė, nes pradėjusios tinti stuburo smegenys rėmėsi į lūžusius kaulus – padariniai galėjo būti neatstatomi.

Man lūžo penktas ir šeštas slanksteliai, o septintas tarsi sprogo. Padėtis buvo sudėtinga, medikai svarstė, ar operuoti. Sprendimą priėmė tikėdamiesi, kad padės mano jaunas amžius. Operacija truko 12 valandų. Pabudau reanimacijoje, seselės paklausiau, kokia diena. Trečiadienis? Tai man reikia į darbą! Sesutė sako, kad mane pakeitė kolega ir į darbą NEBEREIKĖS. Aš dar nelabai supratau, kokio rimtumo reikalai. Tą suvokiau, kai į palatą įžengė iš Vilniaus atskridęs brolis ir mama.

Su ramentais į Lietuvą išvykau po keturių mėnesių ligoninėje – patys medikai stebėjosi.

Matai, ką sakė mama, įžengusi į palatą?

Žodžių beveik nebuvo – tik emocijos. Svarstau, kaip sunku buvo artimiesiems. Per tas kelias dienas, kol atsigavo nuo žinios, kol gavo vizas, jie galėjo išprotėti. Buvau apšalęs – draugai paaukojo pinigų, kad mama su broliu galėtų pas mane atskristi. Aš buvau toks silpnas, bet jutau tokį didelį dėkingumą.

Mamos atvykimas daug ką pakeitė. Visus tuos ilgus mėnesius ji buvo mano kambariokė. Ligoninėje yra viešbutis, bet mama įsitaisė ant foteliuko šalia manęs. Žinoma, pagalbą suteikė ir seselės, bet kas naktį pakasys nosį, kai pradeda niežėti, o pats negali pajudėti. Mama. Turėjau unikalią galimybę išgyventi kūdikystę. Juk fiziškai aš buvau..

…leliukas?

Taip, fiziškai buvau leliukas, kuris nejuda, bet gali kalbėti, kuriam pikta. Toks piktas leliukas! (juokiasi). Kaip pakelti arbatos puoduką, kaip išsivalyti dantis – visko nuo pradžių mokė mama. Aš vis klausiu savęs, ką gero nuveikiau per tuos 21 metus, kad sulaukiau tokio šeimos, draugų ir aplinkinių palaikymo, pagalbos.

O koks buvote iki lemtingo nutikimo?

Girtis nesinori, bet buvau geras vaikas – jokių problemų su policija, gerai mokiausi. Neturiu ko kaltinti dėl to, kas nutiko – tik save. Be to, nevertinu to įvykio kaip nelaimės. Buvau nuvykęs į tą patį darbą JAV, tą pačią ligoninę, net prie to paties baseino. Visi stebėjosi, nes paprastai žmonės vengia skausmingų prisiminimų. Taip, patyriau fizinę negalią, bet tai manęs nenubloškė nuo tikslo, kurio link ėjau. Priešingai, dar labiau pastūmėjo daryti tai, kas patinka. Tas nutikimas man ne tragedija, nešiojuosi jį kaip savo patirtį.

Paprastai po sukrečiančių išgyvenimų žmonės ko nors išmoksta.

Gulint baseino dugne, gyvenimas neprabėgo prieš akis, kaip rodo filmuose. Su tėvais likome tokie pat artimi kaip ir iki traumos. Net manau, kad filmuose tos dramos pernelyg hiperbolizuojamos. Po traumos tiesiog norėjau grįžti, kur buvau – į mokslus, draugų ratą.

Neprisiėmiau ir vargšo, kuriam reikia padėti, vaidmens. Iki šiol mane erzina, jei kas paklausia, ar padėti užsirišti batus. Aš pasidariau stipresnis, nors net paprasčiausiems veiksmams reikia papildomų pastangų. Mano dešinė pusė paralyžiuota, todėl išmokau rašyti kaire. Kadangi dešinė koja silpnesnė, turiu galvoti, kaip žengti žingsnį, kad nenugriūčiau. Man tai kaip žaidimas, vejuosi tuos, su kuriais kartu augau. Mano atveju sveikimo procese nėra baigtinio taško. Čia tas pats, kaip klausti, kiek kartų reikia valytis dantis, kad paskui to nebereikėtų daryti. Turi tai daryti kasdien.

Pamenu, uždaviau klausimą ligoninėje, kada grįšiu į buvusį gyvenimą. Gydytojas sako: „Labai lengvas klausimas. Atsakymas – niekada.“ Tas tiesumas patiko. Po traumos gavau naują kūną – tarsi drabužį parduotuvėje nusipirkau. Bet įsijungia protas – randi būdų, kaip prisitaikyti.

„Matérialiste“ laikote savo gyvenimo moterimi – taip tik pokštaujate?

Tai dar vienas baltas lapas mano gyvenime. Naktinį klubą įkūrėme su broliu ir dar keliais draugais. Pradėjome neturėdami jokių žinių, tik patys mėgdami lankytis naktiniuose klubuose. O vėliau ši vieta įkvėpė sukurti „Bardaką“, „Sanatoriją“. Į klubų verslą nėrė net nieko bendra su tuo neturėję draugai.

„Matérialiste“ tapo lyg žmogus, su kuriuo yra susiję 95 procentai mano gyvenimo. O su dviem moterimis gyventi būtų sunku (juokiasi). Bet žinau – kai norėsiu kurti santykius, su „Matérialiste“ teks matytis rečiau. O kol kas – nemoku apsimetinėti, negaliu šalia savęs laikyti žmogaus tik todėl, kad man nebūtų liūdna. Ne, nesu nusivylęs santykiais, tikiu, kad ateityje viskas bus gerai.

Ką šiandien norėtumėte įrašyti baltame lape?

Geriau turėti visą knygą baltų lapų ir negalvoti, kad tai paskutinis, kurį pradėjai rašyti.

×
Neradote svajonių būsto? Užsiregistruokite ir pirmieji sužinokite apie II-ąjį projekto etapą.