Improvizuojantys kasdienybę

Fotografė: Greta Gedminaitė

Stilistė: Akvilė Jančauskaitė

Makiažas: Lilija Ustin

 

„Baltu lapu vadiname tą akimirką, kai šokėjas užmiršta scenoje tolesnę choreografiją, savo veiksmus“, – sako Airida Gudaitė-Žakevičienė (34). „Ši užtemimo akimirka atrodo siaubingai ilga, bet… priverčia improvizuoti“, – pratęsia Laurynas Žakevičius (33).

Vilniaus miesto šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjai įsitikinę – kuo daugiau baltų lapų scenoje, tuo rečiau tave aplanko stresinė būsena, tuo geriau išmoksti ištreniruoti sąmonę ir kūną, kad šie būtų pasiruošę netikėtumams. Ne tik ant scenos. Ir gyvenime.

Šiandien Airida ir Laurynas primena prie jūros žaidžiančius vaikus, kuriuos džiugina kiekvienas bangos išplautas akmenėlis. Norisi manyti, kad šokėjams net nereikia papildomų pastangų šiam džiaugsmui: pasigirsta muzika, pradedi judėti, ir sielą staiga užlieja gera emocija.

Visgi tai – tik regimybė. Šokėjai kiekvieną dieną pradeda nuoužsimiršimo akimirkos, to balto lapo, kuriam užpildyti reikia pastangų.

Ar reikia plano? „Konkretaus plano niekada neturėjom. Tačiau dabar, kai žvelgiame atgal, matome, kad visa, apie ką svajojome, šiandien išsipildė“, – sako Laurynas.

O Airida priduria: „Reikia leisti įvykiams tekėti natūralia tėkme. Daug dalykų nuo mūsų nepriklauso. Kai nesi įsitempęs, žiūrėk, viskas susiklosto palankiai.“

Bet įtampa juk lydi nuolat! „Taip, nors mūsų profesija meninė, toli gražu nepakylame kasdien linksmi ir laimingi. Bet ieškome ir randame būdų, kaip dieną paversti nuostabia. Be to, dirbame pedagoginį darbą, todėl jei būsime surūgę, tokia nuotaika užkrėsime ir savo komandą bei mokinius, kurių šiandien turime tris šimtus“, – sako Airida.

Ji neslepia, kad visą dieną praleisdama su muzika ir judesiu, kartais nuo viso to pavargsta. Tada gelbėja gamtos garsai ir pabuvimas vienai, ramybėje. Tiesa, muzikos Airida jokiu būdu neatsisakytų. Ši – viena didžiausių įkvėpėjų.

Štai Laurynas radęs kitą būdą. Trankią šokių muziką pakeičia abstraktesne. Ji pradeda kurti kitokią nuotaiką – ištraukia iš erzelio, jei toks kilo, nuobodulio, jei toks apniko. Pora sutaria, kad muzika yra vaistas nuo visų ligų.

Šoka nuo vaikystės

Rokiškyje augusi Airida pamena, kaip iš mokyklos skubėdavo į šokių pamokas. Tačiau kai atvyko į Vilnių studijuoti reklamos vadybos, šokis nutolo. Tiesa, tik dvejiems metams. Ilgesys buvo toks stiprus, kad Airida greitai paniro į šokio pedagogikos studijas.

Kaip pati sako, ji patyrė tą retą pašaukimą, už kurį yra dėkinga likimui. Šiandien ji kasdien išgyvena mokymo, vadinasi, dalijimosi džiaugsmą. Būtent apie dalijimąsi, kaip svarbiausią įrankį laimei susikurti, kalba visos pasaulio religijos. Apie jį rašoma psichologijos vadovėliuose. Apie jį kalbama įvairiuose mokymuose.

Ne veltui šalia Airidos – gebantis dalytis vyras. Laurynas dirba su projektais, kurių esmė – dalijimasis dėmesiu, laiku, žiniomis. Patyčių prevencija, sunkiai auklėjamų paauglių šokio mokymas, šokių pamokos net įkalinimo įstaigose – socialinio pedagogo specialybę įgijęs Laurynas geba aprėpti daug sričių. Ir toli gražu neišsibarsto, neištuštėja, o tik prisipildo.

Jo paties gyvenime baltas lapas nusklendė prieš nosį pirmąkart išvydus breiką. Laurynui tada buvo 15 metų. Įspūdis buvo toks stiprus, kad negailėjo laiko mokytis judesių, prasukinėti vaizdajuostes ir gerti į save informaciją.

Susitikę prieš daugiau nei aštuonerius metus vienoje šokių studijoje, Laurynas su Airida nusprendė, kad nori dar labiau nerti į šokio gelmę ir judesiu teikti žmonėms ne tik pramogą, bet ir perduoti svarbias gyvenimo žinutes.

Kartu pradėjo kurti šokio kompozicijas, rengti pasirodymus. 2011-aisiais pirmas jųdviejų spektaklis „FEEL-LINK“ sulaukė sėkmės. Tai buvo ypač didelis pasiekimas: tuo metu, kai Laurynas su Airida ėmė gilintis į gatvės šokius, apie šį žanrą Lietuvoje nedaug kas žinojo, sostinėje buvo vos keli mokytojai. Vėliau pora mokė kitus ir nuolatos mokėsi patys, padėjo atsiradęs internetas, seminarai užsienyje.

Žaidimo pradžia

Puoselėti gatvės šokių kultūrą Lietuvoje nebuvo lengva. Net artimieji baiminosi: kas čia per darbas, iš to net duonai neuždirbsi! Pora savo kailiu patyrė, kad neverta paisyti aplinkinių nuomonės. Juodu jautė, kad investuoja į save, brandina tai, kas ateityje augs ir klestės.

Todėl šiandien Laurynas tik palinki sėkmės jaunam žmogui, kurio diplomą puošia penki šimtukai, atveriantys galimybes konkretesnei ir visuomenei suprantamesnei veiklai, o šis vis tiek išvyksta į Olandiją studijuoti šokio. Gyvenime pasiteisina tai, ką darai iš širdies, savo noru, tvirtina šokėjas.

Ilgainiui poros įkurtas „Low Air“ tapo pripažintu Vilniaus miesto šokio teatru. Menininkai užsitarnavo pripažinimą, paramą ir pastiprinimą. Tai leido aiškiau suvokti, kad eina teisingu keliu. Vadinasi, svarbi žinutė, kurią Laurynas su Airida šokiu nori perduoti, tikrai pasiekia žiūrovą.

Laurynas ir Airida laimėjo televizijos šokių projektą, pelnė du „Auksinius scenos kryžius“ už choreografiją spektakliuose „Kelionė namo“ ir „Žaidimas baigtas“. Svarbus įvertinimas už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas, jungiant gatvės šokį ir teatrą, bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą atėjo Boriso Dauguviečio auskaro pavidalu, nukrito ir Kultūros ministerijos jaunojo menininko premija.

Įvertinimai ir apdovanojimai džiugino, bet galvos dėl jų nepametė. Šokėjai nusprendė imtis naujo balto lapo – įkūrė šokių mokyklą „Low Air“.

Kokia sėkmės formulė?

„Sėkmė – įdirbis. Niekas nenukrenta iš dangaus. Ko nors pasiekti gali tik darbu. Mūsiškis – alinantis. Man labai patinka kelionės, bet visą praėjusią vasarą keliavome su spektakliais tiek daug, kad siaubingai pavargau – Kinija, Izraelis, Bulgarija, Grenlandija. Tam tikra prasme tenka aukoti ir mūsų kaip poros santykius, nes viskas sukasi tik apie šokį. Gerai, kad mudu su Laurynu dirbame kartu – kitaip iš viso nesusitiktume“, – juokiasi Airida.

Septyneri santuokos metai, ir Airida nuogąstauja: per maža laiko kurti šeimos ritualus, puoselėti bendravimą, buvimą dviese. Jos pastarojo pusmečio svajonė – tris dienas nieko neveikti. Laurynas šypsosi: tokią prabangą jis gali suteikti. Bet Airida tvirtina, kad negalėtų ilsėtis viena žinodama, jog vyras paniręs į darbą už du. Graužtų sąžinė.

Tokiais momentais gelbsti, kaip Airida sako, pusvalandukas: ramus kavos gurkšnojimas rytą, trijų namų gyventojų – katinų – paniurkymas ar pasivaikščiojimas gamtoje.

Nebijoti šypsotis

Šios poros neverta klausti, kada jie buvo dugne. Nes jo nebuvo. „Mes neleidžiame aplinkybėms, kad mus ten nustumtų“, – svarsto Airida.

„Aš sau ir mokiniams sakau, kad bet kokia klaida yra labai gerai – tai naujo pradžia. Kai sukirbėjo nerimas dėl šokių mokyklos ateities, ta mintis labai padėjo. Juk nerimas sekina. Mes nesame kvaili, visada galime pradėti ką nors naujo. Jei ką – aš ir baldus galėčiau gaminti, ir ravėti, ir namus statyti. Nemoku, bet juk išmokčiau, o sėkmė priklausytų nuo įdirbio. Tokios mintys padeda nebijoti naujų pradžių“, – ramiai dėsto Laurynas.

Airida pritaria, jog baisu prarasti tai, ką sukūrė, bet žino, kad nesėkmė jos nesužlugdytų: „Jei vienas etapas baigiasi, prasideda kitas. Mums kiekvienas sezonas, kiekvienas spektaklis yra pabaiga ir naujo pradžia.“

Pora gali net tik išmokyti šokti, bet padėti atsiverti nuotykiams, pačiam gyvenimui. „Nelik vienas, neužsidaryk, būk tarp žmonių. Kai kiti tau svarbūs, ir pats pasijunti svarbiu“, – įsitikinusi Airida.

„Šok, judėk. Tai yra didelė galia, – šypsosi Laurynas. – Dienai suplanuok tiek darbų, kiek iš tiesų gali nuveikti. Užsimosi per daug ir neįveiksi, tuomet graušies, nerimausi, kils nereikalinga įtampa.“

„Ir būtinai šypsokis, – priduria Airida. – Kažkada net pagalvojau, kad gal be reikalo vaikštau nuolat išsišiepusi, kai kuriuos žmones tai erzina. Šypsotis pradėjau mažiau, o tada… pati to pasigedau. Ir kai vienų meno dirbtuvių metu mus mokė sukelti juoką, vėl grįžau prie savo seno įpročio. Net jei šypseną bandai išspausti per prievartą, raumenys pradeda siųsti signalus smegenims ir, žiūrėk, po akimirkos jau natūraliai šypsaisi. Reikia nebijoti šypsotis.“

„Galime atrodyti kaip norime“

Kai kurie Lauryno ir Airidos išvaizdos elementai sufleruoja, kad jie yra išmokę gyvenime nuotaikingai žaisti smulkmenomis. Pavyzdžiui, Airidos plaukai šiuo metu rausvi. Kas pusmetį ji natūraliai pajunta norą keistis. O kur kitur, jei ne kirpykloje, tą galima padaryti greičiausiai. „Tik juodų plaukų niekada neturėjau, o šiaip – dažau visomis spalvomis“, – juokiasi Airida.

Laurynas mūvi įdomaus dizaino žiedą, ir šis iškart prikausto aplinkinių žvilgsnį. Masyvus tamsaus gintaro ir odos kūrinys jo laukė vaikštinėjant po Juodkrantę. Neatsispyrė. Nusipirko ir dabar žiedą užsimauna visuomet, kai sau nori priminti, kad gyvenimu reikia džiaugtis.

„Gyvename laikais, kai galime atrodyti kaip norime. Kodėl žmonėms neatvertus balto lapo kad ir kasdien, kodėl neįrašius jame ko nors naujo – nepažaidus savo išvaizda, stiliumi“, – svarsto Laurynas.

O ką jiedu įrašytų tikrame baltame lape? Jie tą lapą suglamžytų ir išmestų.

„Įrašas lape tarsi įrėmina ir įpareigoja veikti pagal numatytą scenarijų , o aš noriu veikti laisvai, natūraliai. Kas iš mūsų nėra rašęs baltame lape naujametinių pasižadėjimų. Tačiau kiek jų iš tikrųjų išpildė? Manęs tokia forma neveikia. Man baltas lapas yra nuojauta, pojūtis, įkvėpimas“, – sako Laurynas.

„Naujos pradžios neįmanoma suplanuoti. Atsitiktinumas man patinka labiau, – šypsosi Airida. – Būtent atsitiktinumai padėjo mūsų svajonėms – ne planams – virsti kūnu.“